Vaidilė Šumskienė. Jie atidavė save...

MARIJA IR ALOYZAS – šių dienų šventieji sutuoktiniai

Dosnumas – viena gražiausių žmogaus dorybių, esančių gero charakterio pagrindu. Tačiau kas yra dosnumas paprastame kasdieniame gyvenime? Ar jis susijęs tik su pinigais? Galbūt – su daiktais ar paslaugomis? O gal su meile? Kristus sako: „Kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi“ (Mt 25, 29). Atrodytų, keistokai čia suprantamas dosnumas.

Bažnyčia, skelbdama šventaisiais tūkstančius žmonių, parodo mums švento gyvenimo pavyzdžių, kaip nueiti žemiškąją kelionę, kad ji patiktų Dievui. Kaipgi šventųjų gyvenime atsiskleidžia dosnumas? Pažvelkime į MARIJOS KORSINI (it. Maria Corsini) ir ALOYZO BELTRAME KUATROKIŲ (lot. Aloysius, it. Luigi Beltrame Quattrocchi) šeimos istoriją. Tai pirmoji pora Bažnyčios istorijoje, kai vyras ir žmona buvo kartu skelbiami palaimintaisiais, o jų beatifikacijos iškilmėse dalyvavo jų vaikai. „Ši šeima nugyveno paprastą gyvenimą nepaprastu būdu. Tarp įvairių šeimyninio gyvenimo džiaugsmų ir rūpesčių jie gyveno nepaprastai turtingą dvasinį gyvenimą“,- sakė popiežius Jonas Paulius II beatifikacijos mišiose 2001 m. spalio 21 d.

Tačiau apie viską iš eilės.

Marijos ir Aloyzo šeimos

Marija gimė Florencijoje 1884 m. birželio 24 d. ir buvo vienturtė kilmingoje Korsinių šeimoje. Ši buvo įsitraukusi į kultūrinį florentiečių gyvenimą, tad mergaitė gavo puikų išsilavinimą. 1893 m. šeima persikėlė į Romą, ten Marija įstojo į verslo mokyklą ir studijavo buhalteriją, taip pat prancūzų ir anglų kalbas. Jos širdis linko prie literatūros – mėgo skaityti ir pati ėmė rašyti apie santuoką bei motinos vaidmenį šeimoje, be to, puikiai kalbėjo angliškai ir prancūziškai, labai mėgo teatrą, skambino pianinu.

Aloyzas gimė Katanijoje 1880 m. sausio 12 d. ir buvo trečias vaikas Beltramų šeimoje. Anksti mirus abiems tėvams jį  įsivaikino dėdė ir suteikė Kuatrokio pavardę. 1891 m. Aloyzas kartu su įtėviais persikėlė į Romą, vėliau „La Sapienza“ universitete studijavo teisę. Jis taip pat mėgo skaityti didžiuosius klasikos kūrinius, klausytis muzikos ir lankytis teatre, keliauti. Bendrų draugų dėka Aloyzas ir Marija susitiko Korsinių namuose. Aloyzo dėmesį iš karto patraukė mergina, siekianti žinių, galinti kalbėtis kiekviena, net socialinio gyvenimo bei politikos tema, ir jų draugystė užsimezgė. Marija jau buvo pradėjusi savo dvasinę kelionę ir tvirtai apsisprendusi, kad tikras gyvenimas yra tik tas, kuris išgyvenamas su meile Dievui ir Bažnyčiai. Aloyzas, nors buvo labai sąžiningas ir nesavanaudiškas, tvirto tikėjimo dar nebuvo atradęs. Jis vis dėlto jautė, kad teisė ir etika turi eiti išvien, o kaip tai padaryti, jam parodė Marija.

Jie susituokė 1905 m. lapkričio 25 d. Švč. Mergelės Marijos Didžiojoje bazilikoje Romoje ir persikėlė į Korsinių namus. Per ketverius metus gimė trys vaikai: 1906 m. spalio 15 d. pasaulio šviesą išvydo pirmagimis Filippo, 1908 m. kovo 9 d. gimė maža mergytė Stefania, o 1909 m. lapkričio 27 d. po sunkaus gimdymo – sūnus Cesare. Marija labai jiems pasiaukojo. Atsisakiusi knygų skaitymo, apleidusi taip mėgstamą teatrą bei koncertus, ji atsidavė vaikams. Be to, jos tikėjimas brendo – kasdienė malda tapo visos dienos pagrindu. Ji suprato pašaukta būti žmona, motina ir ugdytoja. Aloyzas sekė tuo keliu, nes be galo mylėjo žmoną. Tuo metu sutuoktinius dvasiškai lydėjo tėvas Pellegrino Paoli - dažnas svečias jų namuose. Jis rašė Marijai: „ant šio vienintelio pamato, mano dukra, turi statyti savo dvasinį namą, siekdama įrengti ir jo vidų, suprasdama, jog šventumas – tai ne nepaprastų dalykų darymas, bet tų kasdieninių dalykų, kuriuos mums priklauso nuveikti, tobulas įvykdymas.“ Aloyzas tęsė teisininko karjerą ir 1909 m., išlaikęs Finansų ministerijos nacionalinį advokatūros egzaminą, gavo pagrindinį apdovanojimą. Įgijęs plačių teisinių ir administracinių žinių, ėjo atsakingas pareigas keliose vyriausybėse. Marija tuo tarpu išleido pirmąją savo knygą „Motina modernaus auklėjimo iššūkio akivaizdoje“.

Iššūkiai

1913 m. ruduo atnešė naujieną apie ketvirtąjį nėštumą. Ketvirtą mėnesį Marijai prasidėjo kraujoplūdis. Diagnozė – placentos pirmeiga. Tada tai prilygo mirties nuosprendžiui – ir motinai, ir vaikui. Ginekologas, itin žymus profesorius, pareiškė, kad nutraukti nėštumą būtų vienintelė galimybė išgelbėti motiną. Marija ir Aloyzas buvo išsigandę. Nukreipę žvilgsnius į Nukryžiuotąjį ant sienos, jie sėmėsi iš jo jėgų ir... pasakė kategorišką „ne“ abortui. Prieštaraujantis ir nesuprantantis tokio jų apsisprendimo profesorius tėvui sakė: „Jūs nesuvokiate, patarėjau, kad priimdami šį sprendimą rengiatės tapti našliu su trimis vaikais!“ Atsakymas nepasikeitė: „ne“ taip ir liko „ne“. Didis sielvartas apėmė šeimą. Vienintelis šviesos šaltinis buvo beribis tikėjimas Dievu ir pasitikėjimas Mergele Marija. Sutuoktinių ryšys, kylantis iš Dievo, tapo kaip niekada tvirtas. Taip praslinko keturi mėnesiai, kuriuos Marija praleido gulėdama lovoje. Pagaliau 1914 m. balandžio 6-ąją, baigiantis aštuntam mėnesiui, gydytojas paskatino labai silpnai motinai gimdymą, ir Marija pati pagimdė kūdikį – tai buso mažoji Enrichetta (Enriketa). Pesimistinės prognozės nepasitvirtino: buvo išgelbėta ir motina, ir vaikas!

Tais pačiais metais kilęs Pirmasis pasaulinis karas atneša naujų iššūkių. Šeima persikelia į erdvesnį butą Via Depretis gatvėje. Ten jie padeda pabėgėliams, sužeistiesiems ir visiems, kuriems reikia pagalbos. 1916 m. Aloyzas ir Maria įsitraukia į skautų judėjimą. Su kolega ir draugu kaimynystėje Aloyzas įsteigia klubą gatvės vaikams ir skautų kuopą, į kurią atveda ir savo sūnus. Marija įsitraukia į katalikišką moterų veiklą, be to, kiek galėdami, sutuoktiniai tampa labdaringos organizacijos UNITALSI savanoriais ir padeda ligoniams keliauti į Lurdą arba Loretą. Šv. Pauliaus vienuolyne vyras pradeda lankyti „Mažąsias rekolekcijas“, kurias veda kun. Ildefonsas Schusteris, būsimasis Milano vyskupas, ir jaunutis monsinjoras Giovanni Battista Montini, būsimasis popiežius Paulius VI. Aloyzas susidraugauja su iškiliais katalikais pasauliečiais ir įsitraukia į katalikišką partiją Partito Popolare.

1920 m. Viešpats paprašo Aloyzą ir Mariją labai brangios aukos – pirmiausia Filippo, paskui Cesare, dar vėliau ir Stefania išsako troškimą pašvęsti savo gyvenimą Dievui. 1924 m. lapkričio 5 d. šeima dalyvauja audiencijoje pas popiežių Pijų XI, o kitą dieną Filippo išvyksta į Collegio Capranica, Cesarinas – į Šv. Pauliaus vienuolyną. Po trejų metų Stefania įstoja į benediktinių vienuolyną Milane. Enrichetta rašė: „Mano sesers išvykimas iš namų draskė tėtei širdį. Net praėjus septyniasdešimčiai metų, aš vis dar matau tylias, šykščias klūpančio tėvo ašaras, o kitoje bažnyčios grotelių pusėje vyko jo dukters įžadai.“ Marija buvo nusprendusi savo vaikams duoti krikščionišką humanišką auklėjimą, dievobaimingą, bet ne perdėtą. Ji rašė: „Man dažnai kildavo klausimas, ar toks šeimos gyvenimo būdas neišvengiamai vaikus skatina rinktis pašvęstąjį gyvenimą? „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau...“ (Jn 15, 16), – sakė Viešpats. Taigi aš atsakau – ne. Gavusiems šią karališką dovaną tėvams belieka pareiga ir  nuolatinis poreikis nuolankiai dėkoti Dievui, gyventi Domine non sum dignus ("Viešpatie, nesu vertas"), pamaldžiai ir pasišvenčiant.“ Marija puikiai matė ir suvokė visas Dievo dovanas: „Bet kokia visuomeninė padėtis, jei gyvenama pagal dieviškus nurodymus, yra kilni, šventa ir vedanti į galutinį tikslą - šventumą.“ Ji pastebėjo, kad jei vaikai renkasi santuoką, „tai, be jokios abejonės, yra didis ir taurus pašaukimas“ ir jo kelias taip pat nėra lengvas.

Tarnystė žmonėms ir visuomenei

Nors šeimos namai Via Depretis gatvėje ištuštėjo ir juose nebeliko nors ir suaugusių, bet taip mylimų vaikų, jie buvo pilni kitų žmonių. Jie lankėsi čia, siekdami Aloyzo ir Marijos dvasinio palydėjimo, tarp jų būta net kunigų bei vienuolių, išgyvenančių pašaukimo sunkumų.

Iš pradžių politikoje Aloyzas ir Marija palaikė fašizmą, kuris atrodė pažangi partija, propaguojanti moralines, kultūrines ir religines idėjas, tačiau įvedus rasistinius įstatymus pradėjo visiškai jam nepritarti. Rizikuodami gyvybe, jie ėmė gelbėti žydus, buvusius karininkus ir partizanus. Jų namai tapo priebėga žydams visai priešais nacių komendantūrą! Marija kartu su dukra Enrichetta tapo Raudonojo Kryžiaus savanorėmis, o namuose bėglius perrengdavo sūnų sutanomis ir padėdavo pasitraukti iš miesto.

1943 m. Ministrų kabineto pirmininkas paskyrė Aloyzą Kuztrokį Italijos valstybės generaliniu advokatu. „Iškili asmenybė valstybės teisėsaugoje, – sakė vienas Aloyzo draugas, – jis buvo labiausiai vertas šios ypatingos atsakomybės.“ Slapta agitacija, kurią skleidė tos pačios teisėsaugos sistemos sekuliariais ir antireligiškai nusiteikę nariai, kliudė Aloyzo veiklai. Jis nuolankiai priėmė patiriamą neteisybę, giliai žeidusią jo širdį. Aloyzas buvo vienas iš daugybės žmonių, kurie dėl savo doros ir išpažįstamo tikėjimo būna menkinami profesinėje srityje. 1948 m. Kuatrokis buvo pakviestas kandidatuoti į Senatą. Pasitaręs su žmona, atsisakė gauto pasiūlymo, mat jį kvietusiųjų ir jo paties pažiūros kai kuriais svarbiais klausimais nesutapo.

Pokariu sutuoktiniai tęsė visuomeninius darbus. Marija jautė, kad šiame sumišimo ir nepritekliaus laike vėl reikia ypač atkreipti dėmesį į šeimą, tad organizuodavo kursus sužadėtiniams, konferencijas ir susitikimus gausioms šeimoms ir pan. Tvarkyti finansus Aloyzas buvo palikęs žmonai, bet visada dalyvaudavo priimant svarbiausius sprendimus. Savo rašiniuose Marija pabrėždavo, jog tam, kad taptum šventas, nebūtina atsižadėti visų turtų. Kita vertus, pora gyveno kaimynystėje su tais, kurie turėdavo jiems tūkstančius prašymų. Šalia finansinės pagalbos Aloyzas pagelbėdavo kitiems savo profesiniais gebėjimais ir autoritetu, kurį buvo įgijęs pačiuose aukščiausiuose visuomenės sluoksniuose. Šeimos gyvenimo centre ir toliau buvo malda, o jos siela – Aloyzas. Vienas iš sūnų rašė: „Nuo vaikystės mes būdavome įkvėpti ypatingo tėtės santykio su Švenčiausiuoju Sakramentu bažnyčioje. Prisimenu, kaip tėtis ir mama kasdien priimdavo Eucharistiją, ir jie perdavė šią praktiką mums. Taip pat su jauduliu prisimenu, kaip mano tėvas mėgo patarnauti mišioms, ypač tiems kunigams, kurie reguliariai lankėsi mūsų namuose.Tai mano tėvas visada po pietų vadovaudavo šeimos rožiniui."

Žemiškosios kelionės pabaiga

1951 m. lapkričio pradžioje Stefania atvyko į Romą ir visai šeimai atsirado proga vėl susitikti pas ją vienuolyne. Čia jie kartu dalyvavo šv. Mišiose, ir tai – paskutinis kartas, kai šeima buvo drauge. Lapkričio 9 d. Aloyzas patiria širdies smūgį ir miršta, būdamas 71 metų. Vienas sūnus taip sakė apie tėvą: „Jis nepervertino savęs, lygindamas su kitais, bet ir nenuvertino. Elgėsi taktiškai su tais, kurie buvo toli nuo tikėjimo, ir visada susilaukdavo jų palankumo. O su tais, kurie buvo toli nuo moralės, jis vengė bendrauti, nebent negalėdavo to išvengti.“ Pats Aloyzas rašė: „Mes privalome viešai išpažinti savo religinius jausmus, tačiau svarbiausia, kad tai darytume savo darbais. Dora ir krikščioniška dvasia, kuri persmelkia mūsų elgesį ir santykį su kitais, nesavanaudiškumu, artimo meile ir praktiškai teikiama labdara išpažįstame žmonėms savo religinius įsitikinimus.“ Prie Aloyzo palaikų jo draugas, netikintis masonas, pasakė velionio sūnui: „Supranti, per visus šiuos metus, kai mes kartu dirbome, jūsų tėvas niekada nevargino manęs pamokslais. Bet aš noriu jums pasakyti: per jo gyvenimą atradau Dievą ir pamilau Evangeliją. Melskitės už mane!“ Po vyro mirties Marija palaipsniui atsisakė išorinės veiklos ir visą laiką skyrė maldai, šeimai bei rašymui. Jai labai padeda Enrichettos, ir Marija išleidžia dar vieną knygą „Santuokos rentgenas. Apmatai ir ataudai“, kurioje pasakoja savo ir Aloyzo gyvenimą. Kai 1962 m. Cesare (tuomet jau tėvas Paolinas) atskleidė jai savo apsisprendimą tapti trapistu, Marija labai nudžiugo. 1965 m. vasarą ji puikiai paatostogavo, o rugpjūčio 26 d. mirė nuo širdies smūgio. Jai buvo 81 metai.

Mairjos ir Aloyzo Kuatrokių liturginės šventės minimos jų mirties - gimimo dangui dienomis.

Išgyvenę du karus, itin rizikingą nėštumą, atidavę vaikus vienuoliniam gyvenimui, Aloyzas ir Marija savo gyvenimu atskleidžia tuos tikėjimo ir meilės turtus, kurie, anot popiežiaus Jono Pauliaus II, gyvai liudija, jog visi tikintieji yra pašaukti į šventumą. „Jie, kaip tėvai ir sutuoktiniai, savo gyvenimu patvirtino savo ištikimybę Evangelijai.“ Jie neslėpė savo talentų, besistengdami tyliai išgyventi „nemalonius“ laikus, bet atvirai ir viešai savo gyvenimu, kalbomis ir raštais liudijo, jog Dievas yra meilė. Todėl „jie turi ir jiems yra duota su perteklium“, – taip, kaip moko Kristus.

Taigi dosnumas kasdieniame gyvenime reiškia ne tik piniginę auką, bet pirmiausia savo talentų dovanojimą. Tuomet jie atsiskleidžia paprasčiausiais dalykais, tokiais kaip patarnavimas vargšams, nors ir eini atsakingas pareigas vyriausybėje, tikra malda, nors ir turi keturis mažamečius vaikus, knygų rašymas, nors ir taip darbų netrūksta, nuskriaustųjų gelbėjimas, nors už tai gresia pavojus gyvybei...

"Artuma" Nr. 3, 2011 m. kovas