Ligita Ryliškytė SJE. Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų (Jn 1,14)

Šie apmąstymai – trumpa ištrauka iš Gyvenimo ir tikėjimo instituto (GTI) ruošiamos naujos rekolekcijų savaitgalio programos, vyksiančios Guronių rekolekcijų namuose.

Evangelijos pagal Joną pradžia mums kalba apie Dievo pasilenkimą prie mūsų – pati Šviesa ateina, kad šviestų gūdžiausioje tamsoje, visa ko Kūrėjas tampa vienu iš mūsų – žmogumi. Šis slėpinys, nors protu ir neaprėpiamas, yra mūsų tikėjimo ir vilties pagrindas. Iš esmės tuo krikščionybė ir skiriasi nuo kitų teizmo rūšių – mes tikime ne vien Dievu, esančiu danguje, bet ir Dievą, kuris tampa kūnu ir gyvena tarp mūsų. Šis slėpinys yra advento apmąstymų centre.

Vis dėlto įsikūnijimo slėpiniu dažnai iki galo nepatikime ir esame linkę jį prisiminti beveik išimtinai advento metu, užuot leidę šiam slėpiniui nuolat veikti mūsų gyvenime. Laikinai pasigrožime jo didybe, lyg meniška prakartėle, ir prabėgus adventui patraukiame jį iš savo akių, lyg Betliejaus veikėjų statulėles suvyniodami iki kitų Kalėdų... Kartu nejučia „suvyniojame“ ir galimybę, kad Dievas yra su mumis (Emanuelis), kad Jis iš tiesų pasilieka iki laikų pabaigos, tebegyvena tarp mūsų. Didis jėzuitų teologas Karlas Rahneris meditacijų knygoje „Susitikimai su Tyla“ rašė:

„Kiekvienais metais Tavo Bažnyčia, mano Dieve, švenčia šventą advento laiką. Kiekvienais metais mes kalbame tas nuostabias ilgesio ir laukimo maldas ir giedame tas mielas vilties ir pažado giesmes. Kiekvienais metais mes sudedame visas savo bėdas, troškimus ir tikėjimo kupinus lūkesčius į vieną žodį: „Ateik!”. Vis dėlto kokia tai yra keista malda! Juk Tu jau atėjai ir pasistatei savo palapinę tarp mūsų.“

Kai Evangelijoje pagal Joną skaitome „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“, turbūt ne visada pagalvojame, jog Dievo įsikūnijimas tebesitęsia ir tai turi mūsų gyvenimui didžiulį poveikį. Šių laikų rašytojas ir dvasinės teologijos profesorius R.Rolheiser  sako, kad nors lingvistiškai ir techniškai netiksliai, esamasis laikas geriau nei įprastas mūsų vertime būtasis („tapo“, „gyveno“) perduotų tai, ką evangelistas Jonas nori išreikšti šia eilute. Anot jo, originalo kalboje naudojama gramatinė forma, vadinamasis pradėtinis aoristas, nurodo veiksmą, prasidėjusį aiškiu momentu praeityje ir besitęsiantį į dabartį. Taigi, ši Evangelijos pagal Joną frazė galėtų būti verčiama: „Ir žodis pradėjo tapti kūnu ir gyventi tarp mūsų.“

Žinodama tokias vertimo subtilybes, visada stebiuosi ir žaviuosi išgirdusi mūsų kaimo moterėles „Viešpaties angelo“ maldoje traukiant: „Žodis tapo kūnu ir gyvena tarp mūsų“. Žinau, kad jos turbūt neskaitė R.Rolheiserio ir tikrai nesimokė graikų kalbos, tačiau jų širdyse, kaip ir kiekvienoje atviroje širdyje, kažkaip auga tai, ką Dievas sėja...Jei šiandien atvirai kiekvienas paklaustume „Į kokią dirvą krinta įsikūnijimo žinia mano širdyje“, įdomu, ką išgirstume? Jei sunku atsakyti į šį klausimą, galime paklausti kitaip: „Kokias poveikį mano gyvenimui turi įsikūnijimo slėpinys?“ Poveikis ar „vaisiai“, kaip Šv.Raštas ir mano mylimas Šv.Ignacas Lojola tai vadintų, atskleidžia mūsų širdies nuostatas. 

Turbūt svarbiausias įsikūnijimo slėpinio rezultatas, kurį matau savo gyvenime, –pasitikėjimas, kad Dievas, panorėjęs dalytis su manimi viskuo, net savo prigimties slėpiniais, atsilieps į mano lūkesčius ir ilgesį, leisdamas nuolat patirti Gimimo džiaugsmą tada, kai atrodo, jog tamsa yra juodžiausia ir gal net mirtina. Gimimas nereiškia gyvenimo sutaisymo, grąžinimo to, kas buvo... Gimimas reiškia naują pradžią, Dievo duotą gyvybę - naują gyvenimą, kuriamą iš to, kas menka ir silpna. Tikiu, kad kiekvienas gimimo momentas yra žingsnis link naujo, gilesnio gyvenimo Dieve. Gal tam ir reikia tų daugybės „mirimų“, kuriuos nuolat patiriame savo gyvenime, kad žengtume daug mažų žingsnelių ir galiausiai – šuolį į mylinčio Tėvo glėbį?

Įsikūnijimas reiškia, kad mūsų gyvenime Dievas tebeveikia ir teberodo kelią, persmelkdamas visatą savo buvimu. Gyventi įsikūnijimo slėpiniu ir stebuklu – tai nuolat klausti, ką Dievas kalba per mano gyvenimo įvykius, kur mane kviečia? Tai patikėti, kad dvasinė ir fizinė tikrovė nėra atskirtos, kaip sakytų P.Teilhard de Chardin savo nuostabaus grožio Visatos himno antrajame skyriuje, pavadintame „Kristus materijos pasaulyje“   ir kad „Dievo kalba yra patirtis, kurią jis įrašo į mūsų gyvenimus“ (Šv. Kryžiaus Jonas).

Tačiau tuo įsikūnijimo padariniai mūsų gyvenimui nesibaigia. Dievo įsikūnijimas reiškia ne tik tai, kad Jis leidžiasi randamas „žemai“, ten, kur mums Jo labiausiai reikia, kad teiktų naują gyvybę. Tolimesniame R.Rolheiserio apmąstyme galime rasti atsakymą, kaip dar Dievo įsikūnijimas paliečia mūsų gyvenimą. Jis sako, jog kai Šv.Rašte vartojama sąvoka „Kristaus kūnas“, tai reiškia tris dalykus: Jėzų, istorinį asmenį, kuris trisdešimt trejus metus vaikščiojo šioje žemėje; Eucharistiją, kuri irgi yra fizinis Dievo buvimas tarp mūsų; ir tikinčiųjų kūną. Mes esame Kristaus kūnas. Tai nėra nei perdėjimas, nei metafora.  Šv. Raštas, ypač Paulius, niekada mums nesako, kad tikinčiųjų kūnas pakeičia Kristaus kūną, ar kad atstovauja Kristaus kūnui, ar net ir to, kad jis yra Kristaus mistinis kūnas. Jis sako paprastai: “Mes esame Kristaus kūnas.“   Tai turi svarbius padarinius. Tai reiškia, kad įsikūnijimas nesibaigė po trisdešimt trejų metų, Jėzui žengiant į dangų. Dievas tebėra čia, kūne, toks pat realus ir fizinis, koks buvo Jėzuje. Tikinčiųjų kūne ir Eucharistijoje Dievas vis dar gali būti fiziškai regimas, paliečiamas, užuodžiamas, girdimas ir ragaujamas. Įsikūnijimas nėra trisdešimt trejų metų trukmės Dievo eksperimentas istorijoje, vienkartinis, fizinis įsiveržimas į mūsų gyvenimus. Įsikūnijimas prasidėjo su Kalėdų slėpiniu ir niekada nesibaigė.

Todėl kaskart, kai žvelgiame į savo gyvenimo patirtį kaip Dievo veikimo lauką ir laiką, gyvename Kalėdų stebuklu. Kaskart, kai dalyvaujame Eucharistijoje, atsiveriame to Įsikūnijimo slėpinio veikimui. Kaskart, kai su meile pasilenkiame prie žaizdų subjauroto ir kryžių pasaulyje tebenešančio Kristaus kūno, priimdami ir mylėdami artimą, atveriame kelią Tam, kurį kviečiame adventiniu „Ateik!”, nes

Kristus neturi kito kūno dabar kaip tik tavo,
Kitų rankų - tik tavo,
Kitų kojų – tik tavo.
Tavosios yra akys kuriomis 
Kristaus gailestingumas turėtų žvelgti į pasaulį.
Tavo yra kojos, kuriomis 
Jis  eina daryti gera.
Tavo yra rankos,
Kuriomis jis nori mus dabar palaiminti.  
 
"Ateitis" Nr. 6, 2007 m. lapkritis - gruodis