Ramunė Kaminskienė. Kaip ugdyti tai, kas savaime aišku ir neginčytina?

   Kaune įsikūręs ir neformaliu katalikišku suaugusiųjų švietimu užsiimantis VšĮ Gyvenimo ir tikėjimo institutas 2011–2013 metais Visagine, Kaune, Marijampolėje ir Tytuvėnuose vykdo naują projektą „Reflektyvaus vertybinių nuostatų ugdymo modelio diegimas bendrojo lavinimo mokyklose“. Projektas yra finansuojamas iš Europos socialinio fondo ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų.

   Šiandieniniame ugdymo procese didžiausias dėmesys skiriamas žinių perteikimui, o vertybinių nuostatų įsisąmoninimas vykdomas fragmentiškai ir tik atskiruose lygmenyse. Darbdavių atlikti kokybiniai tyrimai atskleidė, jog „profesinį mokymą baigę asmenys stokoja ne tik specialiųjų įgūdžių, bet ir bendrosios kompetencijos – gebėjimo palaikyti aukštesnę darbo kultūrą, atsakomybės ir pareigos jausmo, bendravimo įgūdžių ir pan. Tai rodo, kaip svarbu išugdyti bendrąsias kompetencijas dar bendrojo lavinimo mokyklose, kad jas būtų galima tobulinti aukštesnio lygio švietimo įstaigose“.

   Projekte dalyvauja mokytojai, mokyklų administracijos darbuotojai, švietimo pagalbos specialistai, nevyriausybinių organizacijų nariai. Projekto tikslas – remiantis Ignaco Lojolos pedagogine paradigma, įdiegti reflektyvių vertybinių nuostatų ugdymo modelį, kuris leis individualizuoti ugdymo turinį, labiau jį orientuoti į vertybinių nuostatų įsisąmoninimą ir taip prisidėti prie bendrųjų – asmeninių ir socialinių kompetencijų ugdymo. 2011 metų lapkričio 3 dieną Visagine vyko pirmasis projekto seminaras „Vertybinių sampratos takoskyra filosofijoje. Reflektyvus mokymas/-asis“. Seminare dalyvavo daugiau nei dvi dešimtys švietimo atstovų.

   Lapkričio 28 dieną teorines žinias projekto dalyviai įtvirtino refleksijos dienoje. Viso projekto metu mokytojai ir kiti ugdymo proceso dalyviai bendraus seminarų, refleksijų bei nuotolinio mokymosi būdu, jų metu bus aprūpinami metodine medžiaga.

Pastaraisiais metais Lietuvoje ir visame pasaulyje garsiai prabilta apie visuomenę ištikusią vertybių krizę ir su tuo susijusius skaudžius padarinius. Vis dažniau girdime apie paauglių nusikalstamumą, patyčias mokyklose, alkoholio ar narkotikų vartojimą. Vertybių krizė apėmusi visas visuomenės grupes, tačiau jaunoji karta, formuosianti valstybės ateitį, yra didžiausia rizikos grupė.

   Diskutuojama, jog tokį dorovės nuvertėjimą Lietuvoje galėjo įtakoti keletas vienas po kito sekusių istorinių, politinių ir ekonominių veiksnių. Penki dešimtmečiai, per kuriuos buvo stengiamasi iš žmonių atimti dvasingumą ir Kūrėjo sampratą, davė vaisių ne tik prarastajai kartai, bet ir kelioms kartoms į priekį. Suvaržyta Laisvė, Tikėjimas ir paminta Viltis daugybę žmonių apribojo ir išmokė rūpinti tik biologiniais savo poreikiais, na dar fiziniu gerbūviu, malonumų vaikymusi, žinoma, pastarųjų galimybę vėl gi turėjo toli gražu ne visi. O po suvaržymo dešimtmečių atgauta laisvė daugelį užklupo nepasiruošusius, todėl perėjimas iš to, kas uždrausta, į tai, kas leidžiama, taip pat turėjo skaudžių pasekmių. Rinkos ekonomika ne tik leido rinktis, bet ir paskatino besaikį vartojimą, materialių gerybių vaikymąsi, mažiau dėmesio skiriant dvasinėms vertybėms. Istoriniai ir politiniai veiksniai sustatė akistaton keletą kartų, t. y. tuos, kurie gyveno prieš laisvės atgavimą, ir gimusiuosius laisvoje valstybėje. Dvasinės, emocinės, intelektinės ir net materialiosios pusiausvyros atstatymas yra vienodai svarbus uždavinys visų kartų atstovams.

   Neginčijama, jog auklėjimas yra vienas svarbiausių faktorių asmenybės raidai ir brandai. Tik dvasinis tobulėjimas gali laiduoti asmenybės stabilumą bei užkirsti kelią dvasinei krizei, susijusiai su neteisingu požiūriu į vertybes. Sistemos transformacija taip pat palietė ir švietimo sistemą. Pastarieji dvidešimt metų švietimo sistemoje buvo koncentruojami į mokymo tikslų formavimą, uždavinių įgyvendinimą. Toks beatodairiškas tikslų siekimas išderino mokyklos bendruomenes, savotiškai sulaipsniavo mokinius pagal jų turimus gebėjimus, pakurstė nesveiką konkurenciją, susvetimėjimą.  Daugelis mokinių didžiausią dėmesį skyrė mokymosi rezultatams, mažiau laiko palikdami tarpusavio bendrystei,  pomėgiams, saviugdai. 

   Esama situacija paskatino prisiminti seną tiesą, jog mokymas be auklėjimo ne tik neatneša naudos, jis gali būti žalingas.

   Gyvenimo ir tikėjimo institutas atkreipė dėmesį į šią naujojo amžiaus kartos problemą. Siekdami atgaivinti arba naujai suformuoti vertybinių nuostatų diegimą ugdymo procese ėmėsi inovatoriško projekto, kurio pavadinimas – „Reflektyvaus vertybinių nuostatų ugdymo modelio diegimas bendrojo lavinimo mokyklose“. Jo pagrindinis tikslas – brandžios asmenybės, gebančios atsakingai vertinti savo ir kitų  gyvenimą, formavimas.

   Projekte dalyvauja mokytojai, mokyklų administracijų darbuotojai, neformalaus ugdymo, nevyriausybinių organizacijų atstovai iš  Ignalinos, Zarasų, Kelmės, Šilalės, Kauno ir Marijampolės rajonų. Du metus truksiančiame projekte taip pat taikomas inovatyvus  nuotolinio mokymosi metodas. Tokiu būdu visu projekto įgyvendinimo metu bus įmanoma palaikyti bendravimą tarp projekto dalyvių ir rengėjų.

   Projekto metu taip pat bus atliekamas kokybinis tyrimas. Tai leis projekto vykdytojams pozityviai vertinti dalyvių lūkesčius bei poreikius, užtikrinti tęstinumą.

   Projekto savalaikiškumas yra neabejotinas. Teisingo požiūrio į vertybines nuostatas atgaivinimas bei naujų metodų poreikis aiškiai matomas apibendrinant pagrindinius projekto dalyvių motyvacijos aspektus. Didžioji dauguma projekto dalyvių pritaria, jog vertybės yra auklėjimo, o tuo pačiu ir mokymo pagrindas. Tačiau kartu pripažįsta, kad „nebeaiškus mokyklos vaidmuo“, nori įsitikinti, kad „ir mokytojai gali dalyvauti formuojant asmenybę“. Paprašyti išskirti pagrindines vertybes, kurias vertėtų perduoti mokiniams, dalyviai dažniausiai mini meilę, gyvybę, sąžiningumą, atsakomybę, tiesą. Įvardintos vertybės, jų manymu, turėtų būti savaime aiškus ir neginčytinas dalykas, bet mokymosi procese jas perduoti nėra lengva, „nes dažniausiai iš tokių dalykų lengviau pasijuokti“, nes „labiau vertinami pinigai, sėkmė“.

   Susidūrę su sunkumais, ugdant mokinių požiūrį į vertybes, kurios netolimoj ateitį didele dalimi lems jų pačių ir aplinkinių gyvenimo kokybę, siekdami tobulėti ir ieškodami naujų ugdymo būdų, dirbantieji švietimo sistemoje ryžosi dviejų metų bendradarbiavimo kelionei. Jos metu projekto dalyviai perims naują reflektyvų vertybinių nuostatų ugdymo modelį, kurio pagrindą sudaro Šv. Ignaco Lojolos pedagoginė paradigma, apimanti penkis etapus: kontekstą, patirtį, apmąstymą, veiksmą ir įvertinimą. Projekto dalyviams pristatomas ugdymo modelis, kurio pagalba besimokantieji geba žinomus dalykus susieti su nežinomais, teoriją – su praktika. Tik permąstydamas turimą patirtį ir ją įvertindamas, besimokantysis gali toliau žengti mokymosi link. Šis mokymosi metodas leidžia daugiau bendrauti mokytojams su mokiniais ir mokiniams tarpusavyje. Reflektuodami įvairiopą savo dienos patirtį, žmonės dalijasi asmenine patirtimi, taip nuolat skatindami vienas kito pažinimą ir leisdami įvertinti bei išspręsti atsiradusius klausimus. Refleksija leidžia tobulėti, būti autentišku tiek mokytojui, tiek ir mokiniui. Vertybių įsisąmoninimas būtina sąlyga tinkamai reaguoti į aplinką, žmones, įvykius, reiškinius. Įsisąmonintos vertybinės nuostatos lemia žmogaus elgesį, tarnaujantį bendražmogiškam gėriui.

   Ši kelionė projekto dalyviams tik prasidėjo...