Gyvenimo ir tikėjimo instituto vadovė Lina Šalučkienė. Erlendo Bartulio nuotrauka
Išaugęs nerimas daugumai žmonių tampa beveik įprastu gyvenimo palydovu. Ieškodami nerimo priežasčių ir iš karto veikti, dauguma atpažįsta ir įvardija nuolat greitėjantį gyvenimo tempą. Bet ir toliau jis gąsdinamai greitėja.
Kita vertus, psichologo-psichoterapeuto kabinete, neigdami išorinių gyvenimo iššūkių, siejamų su laikmečiu, matome ir vidines nerimo priežastis. Taigi kyla daug klausimų: kas yra tikrasis, tai lemiamas, žmogausnerimo šaltinis ar šaltiniai? Kokią vietą skirti kitoms, galbūt šalutinėms, nerimą skatinančioms priežastims? Ar nerimas ir prieš šimtą, du šimtus metų, anksčiau dar anksčiau – prieš du tūkstančius metų, lydėjo žmones? Kaip įvardinti, kas skatino antikos filosofus ieškoti daiktų ir reiškinių esmės?
XX a. teologas ir filosofas Paulas Tillichas, savo svarstymuose suęs psichologijos ir teologijos mokslo įžvalgas, teigia, kad išskirtinis ir suprasti dvi nerimo rūšis: neurotinį ir egzistencinį. Ir nors egzistencinis nerimas nėra psichologo-psichoterapeuto darbo sritis, pasak P. Tillicho, šiam svarbu giliai jį suvokti. Panašiai neurotinis nerimas nėra teologo sritis, bet neabejotinai svarbu taip pat jį pažinti.
Kas yra tas neurotinis nerimas? Elementari neurozės apibrėžtis galėtų būti tokia: gyvenimo iššūkių ir pokyčių akivaizdoje negebėjimas keisti savo gyvenimo būdą ir ugdytis visapusišką asmenybę.
Neurotinio nerimo veikiamas žmogus dažniausiai statosi siaurą tikrumo ir iliuzinio saugumo sieną, kuri vien saugo reikalauja didžiulių žmogaus valios pastangų. O nematydamas platesnio jį supančiojo konteksto tokio savo jūsų supainioja su didvyriškumu, kol nepakeliama gynybinė įtampa atveda žmogų pas psichologą-psichoterapeutą, o sunkesniais atvejais ir pas psichiatrą.
Saugumas yra būtinas kiekvieno žmogaus gyvenime, bet jis tampa destruktyvus tais atvejais, kai daug vengiama rizikuoti. Svarbu suvokti, kad absoliutus saugumas svarbias.
Gyvenimo dinamikai reikalinga tiek baimė, tiek drąsa. Pasak P. Tillicho, baimės ir drąsos pusiausvyra yra tai, kas praturtina mūsų gyvenimą.
Turime suprasti, kad tarp baimės ir nerimo yra akivaizdus skirtumas: visada turi konkretų objektą (pavyzdžiui, galiu bijoti kelionių lėktuvu, vairuoti automobilį, naujo darbo ir pan.), o nerimas neturi objekto. Pastarasis tiesiog yra.
Trumpai egzistencinį nerimą galime apibrėžti taip: tai yra nuo žmogaus nepriklausanti būsena, neapibrėžtas jausmas, nesusiję su konkrečiais dalykais, ir pagal P. Tillichą, jis kyla iš trigubos grėsmės suvokimo: mirties, beprasmybės ir kaltės. Kiekvienas nerimas turi potencialą virsti baime.
Taigi, psichologas-psichoterapeutas neatpažins ir neskirs reikiamo dėmesio žmogui lydinčiam egzistenciniam nerimui, o neatpažįstamam žmogui iš egzistencinio nerimo projektuojamos baimės, tokiu atveju tiek specialistas, tiek pats asmuo nematys viso žmogaus kamuojančio klausimo vaizdo.
Akivaizdu, kad mūsų laikmetis padarė psichoterapinių krypčių gausą, bet visas jas vienija pastanga – padėti žmogui lanksčiau ir kūrybiškai pasirengti priimti gyvenimo išbandymus (plg. Gražina Gudaitė).
Psichologijos mokslo šaknys siejamos su psichoanalizės pradininko Sigmundo Freudo vardu. Jo įžvalgos apie ankstyvą vaikystės patirtį ir jos poveikį tolesniam žmogaus gyvenimui yra vienas didžiausių to meto atradimų, padėjusių suprasti žmogaus jūsų gyvenimą. Vėliau moksliniai tyrimai patvirtina, kad ankstyvoji patirtis yra pagrindas, ant kurio vėliau išaugs emocinio reagavimo būdai, bus kuriami vienokie ar kitokie santykiai; deja, iškils ir psichikos patologijos atvejai.
Šiuo metu vyrauja tendencija psichologija ir jos vykdomų tyrimų vertinimas kaip perspektyvų mokslas, kuris turėtų atsakyti į klausimą, kaip sukonstruotas žmogus ir kaip jį perkonstruoti. Visuomenę žavi tokie šūkiai: „Sukurk save iš naujo!“, „Viskas tavo galvoje!“, „Neblokuok gausos!“ ir pan. Visgi ne viskas taip vienareikšmiška. Ir patys psichoterapeutai minėti žmogaus rekonstrukcijos idėjinį vertina prieštaringai. Kiekvienas medalis turi dvi puses: iš vienos pusės, nuostabus jausmas suvokti, kad gali keisti savo likimą, neigiamų mąstymo programų ir taip plėsti savo galimybių ribas. Iš kitos pusės, nuolat įveikdamas savo susikurtas proto ribas ir baimes, žmogus gali visiškai neatpažinti ir nepriimti jį lydinčio egzistencinio nerimo.
Jei terapija nekreipia dėmesio į egzistencinį nerimą, o neurotinis ner viskas, ką reikia naujai reikia, kad būtų galima nustatyti su vovere rate, kuri su kiekvienu pokyčiu ir visada vis didesniame galimybių rate (geresnis prisitaikymas nuolat besikeičiančiose aplinkybėse), tai ir siūloma kaip neurotinio nerimo įveikimo situacija… nerimą. Užburtas ratas.
Kas, jei ne neatpažintas žmogaus egzistencinis nerimas skatina ir nesibaigiantį asmenybės pokyčius ir galimybių idėją? Galiausiai neurotinis nerimas ir yra tas nepajėgumas prisiimti atsakomybę už savo egzistencinį nerimą.
Grįžkime prie teologijos ir sielovados. Ką šiuo atveju gali jie pasiūlyti? Pirmiausia „Susipažinkite“, kad ir šios srities specialistai jokiais metodais bei būdais nepajėgūs panaikinti žmoguje kylančio egzistencinio nerimo, ir niekas šioje žemėje negali įgyti ar įgyti visiško saugumo, užtikrintumo būsenos. Bet teologas ar sielovadininkas gali padėti žmogui atpažinti jo egzistencinį nerimą, būti nuoroda į būties Šaltinis ir Tikslas ir per tai padėti juos priimti bei bendrai. Ir tai labai daug.
Teologas ir filosofas P. Tillichas kalba apie drąsą būti, kuri vienintelė pajėgi priimti / įimti egzistencinį nerimą. Ši drąsa kyla iš galios Būties, daugiau nei žmogaus ar jo pasaulio galia. Bet kokia drąsa būti turi atviras arba pripažintas religines šaknis. Žmogus jas gali neigti, jos gali būti giliai pastebėos arba iš dalies matyti. Pasitikėti savo egzistencija žmogus gali tik tuomet, kai liaujasi savo saugumą pagrįstai vien savimi ir užmezga asmeninį santykį su tuo, kuris teologijoje vadinamas Dievu, o filosofijoje – galutine Būtimi.
Tillichas primena teologams ir sielovadininkams, kad psichoterapijos, kovojant su kaltės nerimu (pasak jo, tai viena iš trijų egzistencinio nerimo dalių), patraukli yra priėmimo idėja, nes negali priimti, nėra priimtas per asmeninį santykį, bet jei jau priimtas sprendimas, tolesnei brandai susitikime reikia save transcenduojančios drąsos priimti. Susitikimą su Kitu, nes santykis su Juo, Jo veiksmai, kurie yra atleidimas ir nuteisinimas, yra galutinis drąsos būti šaltinis. Niekas, kas yra mažiau už Jį, negali padėti radikalios, begalinės nebūtų grėsmės.
Tiek atliepiant plintantį nerimą, tiek kitiems žmonėms rūpimus klausimus, akivaizdu, koks svarbus, sakyčiau, būtinas, dialogas tarp teologijos ir psichologijos mokslų.
Šių metų gegužės 17 d. Kauno VDU Katalikų teologijos fakultete buvo surengta tarpdisciplininė mokslinė-praktinė konferencija „Asmens orumas teologinėje ir psichologinėje perspektyvoje“. Jos iniciatoriai ir organizatoriai – psichologai, psichoterapeutai, VDU Katalikų teologijos fakultetas, VDU Socialinių mokslų fakulteto Psichologijos katedra, LSMU Visuomenės sveikatos fakulteto Sveikatos psichologijos katedra bei VŠĮ Gyvenimo ir tikėjimo institutas. Konferencijos tikslas – ne tik ieškoti teorinių šių mokslų sąlyčio taškų, bet ir dalintis praktine patirtimi. Tikimasi, kad ši iniciatyva tęsiasi ir nustato rasti atsakymus į opius pagalbos klausimus.
