Vaidilė Šumskienė,
Gyvenimo ir tikėjimo instituto dėstytoja
Žodžio galia: karas ar taika?!
Kokią galią turi žmogaus ištartas žodis nesunku nujausti. Užtenka trumpam stabtelėti ir
prisiminti švelnų ir palaikantį motinos ištartą žodį išlydint sūnų arba dukrą į mokyklą:
„Sėkmės tau šiandien! Išmok naujų dalykų ir nustebink pasaulį savo idėjomis!” Arba
nugirsti trumpą tarstelėjimą sutuoktinės sutuoktiniui: “Tu visada taip!” Nei vienu, nei
kitu atveju nėra jokio regimo smurto – jokių muštynių, tačiau skausmas patirtas,
išgirdus įvertinimą – „Tu visada taip!“ susimaišo su kartėliu ir liūdesiu, ir visa diena
atrodo jau sugadinta. Panašius jausmus gali kelti ir tyla. Kartais ji labai iškalbinga,
dviejų žmonių išgyvenama jaukioje, mylinčioje ir pasitikinčioje draugijoje, o kartais
galime stebėti neapykanta alsuojančią tylą tarp sutuoktinių, kurie tyli jau daugybę
dienų… Ir vienu, ir kitu atveju jokio regimo smurto, tačiau tyla skirtinga… Taigi tik
žmogus turi gebėjimą komunikuoti su kitu žmogumi abiem suprantamais būdais: tai gali
būti veido mimika, rankų gestai, atlikti veiksmai, žodžiai arba jų nebuvimas.
Komunikavimas tarp dviejų asmenų arba sukuria mylinčią ir vienas už kitą
besiaukojančią bendrystę arba tampa naikinimo įrankiu. Tik žmogaus, asmens žodis gali
būti gydantis ir gali būti žudantis. Ką reiškia motinos arba tėvo vaikui ištartas:
„Nenorėjau tavęs, bet tu atsiradai“. Kas išgirs tokio vaiko sopulį ir kas tokį žodį ištrins iš
jo atminties? Jis užaugs labai įskaudintas, pats nenorėdamas būti.
Taigi smurtas esti ir mūsų kalboje, žodžiuose, išsireiškimuose, intonacijoje, veido
išraiškoje ir t. t. Psichologinis arba bendravimo smurtas atpažintas ir imtas įvardyti XX
a. Štai M. Rozenbergas atpažino, jog neatliepti, bet labai tuo metu aktualūs poreikiai
„padeda“ žmogui smurtauti žodžiais. Savo jausmų ir poreikių neatpažinęs ir neįvardinęs
žmogus vistiek siekia tų poreikių patenkinimo ir todėl vedamas pykčio žeidžia
aplinkinius. M. Rozenbergas suformulavo 4 žingsnių nesmurtinį bendravimo metodą,
kuris gali veikliai padėti bendrauti, t. y. sakyti savo pašnekovui tiesą, išlikti nuoširdžiu ir
būti išgirstu.
Smurto žodžiai, iš kur jie?
Žodžiai, kurie kaltina, vertina, teisia tampa žeidžiantys. Jie gali labiau sužeisti nei kulkos
paleistos iš priešininko šautuvo… mat sužeidimas bus ilgai išliekantis, sunkiai gyjantis.
Kodėl taip nutinka, jog bendraudami žodžiais galime visai netikėtai susipykti, įžeisti,
įskaudinti? Kodėl ketinę pasakyti tiesą, ją išsakome taip, kad mūsų pašnekovas jaučiasi
sušaudytas į skaudžiausias vietas? Žmogus geba susivaldyti, todėl atrodytų gera ir
pagirtina, kai jis užuot paleidęs kumščius į darbą, paleidžia liežuvį… Bet taip nėra. Kodėl
kartas nuo karto manyje susikaupia tiek pykčio, nevilties, baimės, jog sprogstu
bjauriausiais žodžiais ant namiškių? Štai mūsų vakariečių visuomenėje labai tapo
įprasta viską vertinti, o neretai ir teisti. Mes labai gerai žinome, kas gera, teisinga,
taisytina, priimtina ir pan. Užtenka atsiversti laikraščius arba įjungti bet kurį naujienų
portalą ir perskaityti antraštes. Didžioji jų dalis bus vertinimai arba net kaltinimai
valdžios atstovams, pareigūnams, prezidentui, ar miestelio merui… Mūsų viešajame
diskurse vis daugiau mus skirstančių į stovyklas straipsnių, kad jau sunku surasti, kas gi
mus vienija… Štai galbūt jūsų įstaigoje yra viršininko pavaduotojas, kuris leidžia sau
prirūkyti virtuvėlę ir palikti joje neplautus kavos puodelius. Visi darbuotojai tyliai
piktinasi, bet niekas nedrįsta jam apie tai pasakyti. Na, nebent labai geras jo pažįstamas
kolega, draugas nuo vaikystės laikų imtų ir pasakytų jam: „Tu tikras nevala!”… ir
greičiausiai gautų atkirtį: „Aš labai užimtas!” Viršininkams ar autoritetams vengiame
sakyti tiesą arba nežinome kaip ją pasakyti, kad neužsigautų, nepanaudotų prieš mus
savo galios arba tiesiog kad mus išgirstų. Kaip atmosfera palengvėtų, jei kas nors iš
darbuotojų tiesiog pasakytų: “Radusi neplautus puodelius labai susierzinu, labai noriu
tvarkos, gal galėtumėt savo puodelius išplauti?”
Taigi žodžiai ne tik perduoda tam tikrą informaciją, bet atspindi mūsų vidinius
išgyvenimus, jausmus, poreikius, parodo mūsų požiūrį į gyvenimą. Galime pastebėti,
kaip keičiasi pašnekovo veidas, jame atspindimos emocijos, kaip kinta balso intonacija.
Iš šių požymių mėginame spėti, kas vyksta kitame žmoguje… Tačiau spėdama galiu juk
ir neatspėti. O kaip paprasčiau ir suprantamiau būtų, jei jis tiesiog pasakytų, ką jis
jaučia, išgyvena. Išeitų, jog rūpindamasi savimi ir stengdamasi atpažinti kas manyje
labiausiai gyva, t. y. savo jausmus ir poreikius, iš tiesų rūpinuosi savo aplinkiniais.
Pažinti save, susivokti savo jausmuose, pažinti savo poreikius – sunkus darbas, bet
pasitarnauja ne tik mano brandai (juk ilgainiui vis geriau save pažįstu, suprantu, kokioje
situacijoje man skaudu, pikta ar liūdna ir ko tuo metu labiausiai man reikia), o ir kito
supratimui. Jei žinau savo poreikius, galiu spėti, kad ir kitame žmoguje galbūt vyksta
kažkas panašaus. Taip tampu jautresnė ir pastabesnė kitų atžvilgiu.
Žodžiais išsakomi lūkesčiai
Lūkesčių turime visi, didžioji dauguma jų niekad neišsakyti. Kiek tenka girdėti klaidingų
nuostatų, jog sutuoktinis ar sutuoktinė turėtų susiprasti ir padaryti, pagelbėti, pasakyti
tai, ko iš jo tikimasi. Štai sakykime, Onutė tikisi, jog Algis grįš iš darbo, pasirūpins
vaikais (su kuriais ji buvo visą dieną) ir leis jai nueiti su draugėmis į koncertą. Galbūt ji
jau daugybę dienų visaip rodė savo vyrui, kokia yra pavargusi, bet niekada aiškiai
nepasakė, ką ji jaučia ir ko ji nori… Ir štai grįžęs Algis džiugiai praneša, jog šįvakar jie
visi vyks pas anytą vakarienės. Mat Algis iš tiesų matė nuvargusią žmoną ir nusprendė,
jog puiki išeitis vakarieniauti pas mamą, kad Onutė galėtų pailsėti ir jai nereiktų gaminti
vakarienės. „Koks tu savanaudis, tavo mama tau svarbiausia!“ „Tu visada šitaip, tau
viskas negerai!” Nuskambėjo iš abiejų pašnekovų ir greitas barnis užvirė. Ir Onutė, ir
Algis turėjo savo lūkesčių arba dar kitaip galima pasakyti jie jautė aktualų poreikį:
Onutė norėjo poilsio, pažinimo, draugystės, laisvės, o Algis norėjo bendrystės,
pripažinimo. Kaip būtų paprasta, jei jie būtų tuos savo poreikius išsakę vienas kitam. Jie
iš tiesų būtų labiau pažinę vienas kitą ir sužinoję tiesą. Ar jų poreikiai susikirto? Tikrai
ne, bet greičiausiai reikėjo kūrybingai abiems sutarti, kaip suderinti šių poreikių
atliepimo strategijas.
Lūkesčių, troškimų turime visi, ir jie kaip geri varikliai skatina mus gyventi. Kad
lūkesčiai nevirstų nuoskaudomis, verta apie juos kalbėtis. Tam iš tiesų padėtų
nesmurtinio bendravimo principų išmanymas. Darnaus bendravimo įgūdžiai nėra
įgimti, kaip ir daugelio dalykų, bendrauti galime išmokti. M. Rozenbergo nesmurtinio
komunikavimo metodas atmeta bet kokį manipuliavimą kitu, norint pasiekti savo tikslų.
Jis siūlo bendravimą pamatyti kaip tobulėjimo galimybę, išlaikant jautrumą ir sau, ir
kitam, o žodžius naudojant ne santykių griovimui, bet jų puoselėjimui. Kai kas šį metodą
vadina „nauja kalba“, kurią svarbu išmokti, jei tikimės daugiau supratimo atmosferos
šeimoje, darbovietėje, giminių ar kaimynų tarpe.