Apie mus

Lietuvos švietimo ir mokslo ministrės įsakymu (įsakymo nr. V-694), 2018 rugpjūčio 21 d. tapome akredituota institucija. Akreditacijos pažymėjimas AP Nr. 107

Vizija

Brandus, pilietiškas, krikščioniškomis vertybėmis besivadovaujantis asmuo, inicijuojantis pokyčius, vedančius į prasmingą gyvenimą su Dievu ir atsakingą elgesį su kūrinija.

Misija

Kviečiame suaugusiuosius atgauti vidinę pusiausvyrą, mokytis dvasinės disciplinos, atrasti sprendimus įvairiose gyvenimo situacijose, ieškoti Dievo valios įžvalgos mokymo ir ugdymo programose, rekolekcijose, dvasinėse pratybose.

Pagrindinės veiklos sritys

Mokymo ir ugdymo programos;
Rekolekcijos, Asmeninis dvasinis palydėjimas, Dvasinės Pratybos;
Kultūrinės programos ir edukacijos;
Mokymo ir ugdymo programų vertinimo tyrimai.

Veikla remiasi šv. Ignaco dvasingumo principais:

  1.   Dievas yra visuose dalykuose;
  2.   Dievas veikia iš meilės ir kviečia kurti kartu;
  3.   Maldos ir veiklos sąveika;
  4.   Jėzaus asmuo žmogaus pilnatvės pavyzdys;
  5.   Vidinė laisvė.

Šv. Ignaco edukaciniais principais:

  1.   Nuolatinis besimokančiojo patirties, apmąstymo ir veiklos ryšys;
  2.   Intelektualinių, moralinių, dvasinių ugdymo aspektų integracija;
  3.   Aktyvus besimokančiojo dalyvavimas ugdymo (mokymo (-si)) procese;
  4.   Kritinio mąstymo ugdymas;
  5.   Ugdymo proceso metodiškumas ir tvarka;
  6.   Mokymasis bendradarbiaujant.

Mokymo ir ugdymo programomis siekiama ieškoti žmogaus sąmoningo ryšio tarp išpažįstamo tikėjimo ir gyvenimo. Programos grindžiamos krikščioniškomis vertybėmis ir yra skirtos ne tik žinioms įgyti, bet ir įgūdžiams formuoti. Naudojami įvairūs grupinio darbo metodai padeda įsiklausyti į save ir kitus, suvokti savąją situaciją, įvardyti ir įvertinti turimą patirtį, planuoti savo kaip krikščionio veikimą „čia ir dabar“ bei ateities viziją. Instituto programos ir kursai yra sukurti remiantis ilgamete suaugusiųjų švietimo patirtimi įvairiose pasaulio šalyse.

Rekolekcijos yra skirtos asmeninio ryšio su Dievu gilinimui, susipažinimui su maldos būdais, gebėjimo įvardyti tikėjimo patirtį ugdymui. Tai tylos, asmeninės maldos ir Eucharistijos šventimo laikas, leidžiantis geriau pažinti savo žmogiškąjį pašaukimą bei sutikti Dievą kasdienybėje.

Kas yra asmeninis dvasinis palydėjimas?

W. Berry, krikščioniškajame pasaulyje gerai žinomas psichologas, ypatingai besidomintis žmogaus dvasingumo sritim, sako, kad tai viena iš pastoracinės konsultacijos formų. Jis teigia, kad dvasinį palydėjimą “vienas krikščionis teikia kitam, suteikdamas jam galimybę atkreipti dėmesį į asmenišką Dievo bendravimą su juo, atsiliepti į šį bendravimą, tiesiogiai augti Dievuje ir išgyventi pasikeitusių santykių padarinius”.

Taigi, žvelkime į viską iš eilės. Tokia dvasinio palydėjimo apibrėžtis reikalauja tikėti, kad Dievas tikrai veikia savo sukurtajame pasaulį, kad jis yra visur esantis ir jį galima sutikti. Nesunkiai tuo įsitikiname skaitydami Šventąjį Raštą. Tai ir yra jo pagrindinė žinia mums tikėti. Dievas yra labai arti prie kiekvieno iš mūsų: žydai pažino Dievą istorijos įvykiuose; Jėzus kalbėjo apie Dievą, kurį patyrė kaip savo Tėvą, su kuriuo tiesiogiai bendravo ir toji patirtis buvo jo veiklos pagrindas; evangelistas Jonas sako, kad apaštalai irgi skelbia gyvenimo Žodį, kurį patyrė: „Kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė…“

Kyla klausimas: o kaip su mumis? Negi Dievas vėliau nutilo ir atsitolino, palikdamas trumpo istorinio laikotarpio hiperaktyvumo labai ilgame žmonijos istorijos tarpsnyje anomaliją? Belgų teologas Edward’as Schillebeeckx’as ir toliau tvirtina, kad „krikščionybė – tai ne naujiena, kuria privalome tikėti, bet tikėjimo patirtis, kuri tampa naujiena. Ji atveria naujas galimybes tiems, kurie ją girdi savo kasdienių patirčių fone.” Dievas per Kristų ir toliau veikia pasaulyje, tikinčiųjų širdyse. Jo Dvasia yra išlieta žmonėms, ir ta Dvasia yra tikėjimo, vilties ir meilės šaltinis.

Tai įtikinamai patvirtina tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje nuolat augantis skaičius tų, kurie, dalyvavę rekolekcijose, pradėję melstis ar patyrę atsivertimo malonę, tvirtina sutikę gyvąjį Dievą ir buvę jo prakalbinti. Po tokių išgyvenimų žmonės liudija, kad jų širdyse, anot psalmininko atsivėrė nauji keliai, kuriais kartais jie nelabai žino, kaip eiti, ką daryti su ta naująja patirtimi, kaip ją išsaugoti, išgyventi ir svarbiausia – pagilinti susitikimo pasekmes?

Taigi žmonės, išgyvenę ir atpažinę Dievo prisilietimą, turi poreikį turėti saugią ir patikimą vietą bei laiką, kur jie galėtų kitam tikėjimo broliui ar sesei atverti savo širdį ir kartu šlovinti Dievą, veikiantį jų gyvenimuose.

Dėmesio centre – Dievo ir žmogaus ryšys, telkiamas į tai, kas vyksta klausantis ir atsiliepiant save komunikuojančiam Dievui.

Palydėtojas kviečia palydimąjį išsamiai žvelgti į savo gyvenimą, atpažįstant giliausius savo širdies troškimus. Ir kartu jie – palydimasis ir palydėtojas – maksimaliai stengiasi girdėti ir kitą balsą – DIEVO VEDIMĄ DUOTOJE SITUACIJOJE.

Tokio pokalbio tikslas – dvasinis žmogaus augimas, t.y. siekti galimybių pilnatvės ir būti visiškai laimingu. Klausimas būtų: kada ir kur vyksta žmogaus augimas? Ar mūsų santykiai su Dievu yra ypatinga veikla ar nuolatinė tikrovė?

Dažnai žmonės turi klaidingų įsitikinimų, jog sutikti Dievą, patirti jo buvimą įmanoma tik tam tikrose sakraliose vietose ar atliekant liturginius veiksmus, žodžiu, turint ypatingą nusiteikimą. Tai nėra tiesa. Dievas yra gyvenimo Dievas. Dievas išties yra visur esantis savo sukurtame pasaulyje. O šv. Paulius sako: “… juk mes jame gyvename, judame ir esame…” Taigi, jis su mumis ne tik mums meldžiantis, ir mūsų dvasinis augimas vyksta ne vien jam meldžiantis. Dievas su mumis yra visada, mūsų santykiai su juo yra nuolatiniai, ir augimas gali būti bet kuriuo metu. Dievas yra giliausias visos mūsų patirties matmuo.

Reiškia santykiai su Dievu – ne ypatinga veikla, o nuolatinė tikrovė. Niekas neneigia maldos ar sakramentinių apeigų reikšmės, tik sako, kad Dievo malonė srūva ne tik maldos ir sakramentų kanalais: visa aplinka yra pilna malonės – Dievas mus nuolat traukia prie savęs. Ji tartum skaidri versmė veikia mūsų sielų gelmėse, švelniai moko ir vadovauja, prisitaikydama prie mūsų gyvenimo tikrovės… Dievą sutikti galime kiekvieną akimirką. Neįžvelgti savo kasdieniame gyvenime religinės dimensijos – nesutikti, neatpažinti nuolat mus kalbinančio Dievo.

Taigi, išskirtinis dvasinio palydėjimo bruožas yra dėmesys visam žmogaus gyvenimui, kuriame veikia Dievo Dvasia. O galutinis tikslas – kad žmogus savo gyvenime ją atpažintų ir pajėgtų atsiliepti.

Dvasinės Pratybos  –  tai asmens dvasinio tobulėjimo laikas, kai palaipsniui  pateikiamos pagrindinės Šventojo Rašto ir tikėjimo tiesos, mokoma išgirsti Dievo balsą ir pastebėti Jo veikimą gyvenime. Dvasinės Pratybos nurodo aiškius dvasinės kelionės tarpsnius ir pateikia konkrečias priemones, kaip nuosekliai jas pasiekti. Jų metu stengiamasi padėti žmogui augti ir tapti dvasiškai visiškai laisvu, kad galėtų visada rinktis Dievą. Tada  žmogus gyvenime gali tikrai atpažinti, suvokti, tai yra – rasti Dievą visuose dalykuose ir į jam skirtą Dievo Žodį atsiliepti čia ir dabar, kiekvienoj konkrečioj situacijoj, visais savo pasirinkimais ir veiksmais.

Tyrimais analizuojama Instituto veikla, vertinamas programų efektyvumas, jų įtaka žmogaus vertybių sistemai bei asmens integralumui. Atsižvelgiant į tyrimų rezultatus, planuojama tolesnė Instituto veikla.